2013 m. vasario 20 d., trečiadienis

Berlyne – akys ir skrandis užvaldyti greito maisto, nes kitaip tiesiog neįmanoma!



Žinot ką, mes esam laimingi…ir liekni. Laimingi, nes McDonaldai ir kiti panašaus pobūdžio maitintojai pas mus kuriasi lėtai ir tik gerai ištyrę rinką. Laimingi, nes pusmetrinių kiaulienos dešrelių pas mus nepardavinėja kas 3 metrus, nieks nevilioja tiesiog gatvėje kepamais kiniškais ‘noodlais”, užsimanius kebabo dažiausiai tenka sėsti į mašiną ir važiuoti jo pirkti, nes už kiekvieno kampo jų tiesiog nėra, vien sumuštiniais prekiaujančios vietos nuleidžia galvas prieš dienos pietus tiekiančias valgyklėles/kavinukes jau po kelių mėnesių (bent jau Kaune). Ir štai dėl ko mes vis dar esam liekni, sako statistika blogėja, bet eilinis vokietis besilankantis Lietuvoje dar ilgai matyt tėvynainiams pasakoja, kiek manekenių matė einant gatve. Negali nepaminėti degalinių, kurios berods pasišovė įsikūnyti į tautos maitintojų vaidmenį – greitai ir oi kaip ne pigiai. Taigi su greitu maistu pas mus yra taip - jei pats nepageidausi, tau niekas nepirš, tiesiogine ar netiesiogine prasme.
Štai Berlyne (kaip beabejo ir kituose milijoniuose miestuose), kuriame lankiausi ankstyvą rudenį yra kitaip. Kartą susimasčiau kiek reklaminių iškabų (tokių, kurios privestų varvinti seilę ir pilvą pradėti prašytis maisto) galima būtų pamatyti perėjus Laisvės alėja arba Senamiesčiu ir supratau, kad nedaug…nori sužinoti ką siūlo restoranas/baras/kavinė/kepyklėlė – prašom vidun, prisėsti, pavartyti meniu ir ačiūdie, kitaip nei Kinijoj ar Japonijoj nei plastmasinių cepelinų, karbonadų ar torto gabalėlių pas mus lange neišvysi.
Lankydamasi Berlyne visada jaučiausi alkana, o net ir pavalgius aplankydavo mintis, kad va šitas desertas tai dar tilptų, nes atrodo labai gundančiai. Vis parūpdavo kodėl prie tų ledų, kitoj gatvės pusėj, tokia eilė? Turbūt labai skanūs, reiktų paragaut. O ko čia visi vaikšto tą bubble tea apsikabinę, negaliu praleisti tokios progos išbandyti…Vafliai, spurgytės, pieno kokteiliai? Taip taip taip!  Ir taip be galo, be krašto. Greito maisto kultas čia įsišaknijęs ir net dantis suleidęs į vargšus žmogelius, kurie negali tam atsispirti. Tame tarpe ir aš...
Nordsee restoranėliai iš esmės man patinka ir vokiečiams patinka ir dar daugelio šalių gyventojams, nes šių restoranų pasaulyje apie 400. Visai rimtai galima būtų daryti prielaidą, kad tai ganėtinai sveika – jūros gėrybės, žuvis, bet man pasirodė šiek tiek kitaip. Beveik viskas apkepta, skrudinta aliejuje + bulves fri + majoneziniai padažai, daug sumuštinių rūšių. Taip, gali rinktis lašišos ar kitos žuvies kepsnį ant griliaus su garintomis daržovėmis, bet kažkodėl tokį patiekalą teko regėti tik ant poros vokietaičių – poniučių stalų. Buvo ir supakuotų sushi šaldytuve, tik jie atrodė labai pastovėję ir labai neapetitiški. 

Foto iš interneto platybių
  Mano ragautos salotos su krevetėmis ir mocarela (apie 7 eurus) sužavėjo savo pateikimu ir tuo, kad krevečių čia pasirodo buvo visame „inde“, ne tik pabarstyta ant viršaus. Kukurūzų traškučių tipo salotų dubuo, kuriuo galima ir užsikąsti buvo toks riebus, kad paragavau ir užteko, nors pačios salotos buvo tikrai šviežios, skanios ir sočios – panašu, kad tikrai neužsistovi ant prekystalio. Ir pabaigai džiaugsmingiausia žinia - jei suvalgysit ir salotas ir dubenį, visa tai tebus "tik" 1000 kalorijų. Bum!

  
Nordsee restoranėliai išsimėtę po visą Berlyną, čia užsukome ir kitą dieną – aš norėjau krevečių, maniškis gi vadinamųjų „fish and chips“. Man pasisekė labiau, nes aliejuje virtų žuvies gabaliukų, aliejuje virtų bulvyčių ir padažo bomba būtų neįveikiama mano skrandžiui jokiais būdais – siaubingas riebumas! Užtai krevetės susikramsnojo skaniai, kam dar tie du padažai šalia? Nebent nemėgsti jūros gėrybių ir jais norėtum jų skonį užmušti. Žodziu, tokie užkandžiai po kurių imi dairytis kuom čia nuplaut tą riebumą ir tada ateina supratimas, tam puikiai tinka Coca cola! Vualia!



 Ne ne ne – kebabo ragavimo mes nepraleidom ir specialiai pasirinkom ne kokią iščiustytą vietelę Berlyno centre, o stoties rajone įsikūrusį kioskelį prie kurio buriavosi žmonės. Už 3,5 euro gavome labai jau nemenką pitos, daržovių ir mėsos gaminį. Žinokit, jie kebabų neskandina padaže, pasirinktu padažu arba jų mišiniu patepama tik pitos duonelė. Mėsos buvo pridėta tiek, kad patys to nenorėdami tikrai pamaitinom ir dalį stoties rajono šunų, nes mėsa krito ir tiesiog laikant kebabą ir kandant. Pasirinktas aštrus padažas tikrai buvo aštrus, su čili paprikos gabaliukais. Man tai pasirodė dešimtkart rimtesnis maistas, nei sintetiniai burgeriai iš visų burgerkingmcdonalsfriedchicken.


Ledų desertai (apie 5-6 eurus) ragauti vienoje itališko tipo kavinukėje buvo pasakiški, o porcijos dydis po geros vakarienės jau nelabai įveikiamas. Ledai buvo su pasirinktais priedais – Baileys likeriu ir skrudintais lazdyno riešutais, kiaušininiu likeriu ir šokoladu, vyšnių likeriu ir vyšniomis ir visa tai patiekta su kalnu grietinėlės. Dolce vita!

 
Žinot ką, grįžus namo ir pusryčiams, pietums ir vakarienei valgydama savo pamėgtą grūdėtą varškę galvojau – gerai, kad mes dar laisvi nuo perdėto greito maisto kišimosi į mūsų gyvenimus, kad mūsų vaikai dar supranta, kad burgeriai ne kasdieninis ir nevisai tikras maistas, kad perėjus pagrindine Kauno gatvė nesijaučiu pavargus nuo minčių tik apie maistą, taiiippp – mes esam laimingi ir vis dar liekni...

4 komentarai:

  1. Nors teko Vokietijoje pragyventi beveik 2 metus, bet teko valgyti tik kebabus (Lietuvoje jų, beje, niekad neperku). Jie ten tikrai verti dėmesio, tik reikia žinoti arba atpažinti, kur ir pas ką pirkti :) Bet per tuos metus tai buvo vienintelis fastfood'as, neskaitant picų ir pyragų iš Baeckerei :) Įtakos turbūt turėjo aplinka, kurioje buvo "ne lygis" tuo maitintis. Taigi, pasakyti norėjau tai, kad pasiturinčios ir su protu į maistą žvelgiančios šeimos retai ir labai retai sau ir savo atžaloms leidžia užkandžiauti gatvėse. Tikrai ne kasdien ir ne kas savaitę. Aišku, kad jei yra pasiūla, yra ir paklausa. Ne visų gyvenimo būdas vienodas- Vokietija tai ar Lietuva. Ten gatvės maisto tradicija yra pakankamai sena, bet nereiktų susidaryti nuomonės, kad jie tuo minta nuo ryto iki vakaro :) Manau, daug kas priklauso nuo socialinio sluoksnio. Juk ir mus jau pasiekė sveiko maisto mada. Beje, tik po 10 metų ;)
    P.S. įdomus reportažas, tik man, smaližei, pritrūko įspūdžių iš vokiškų Baeckerei. Ten toks rojus! Nors ir Lietuva dabar nė kiek neatsilieka. Tik ūpas krito, kai sužinojau, kad dauguma to vokiško kepyklėlių gėrio (lietuviško irgi) - iš mišinių ir su krūva konservantų :(

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jei kalbėt apie kebabus, tai matyt žymiausias Berlyne kioskelis - Mustafas Gemuse Kebab http://mustafas.de/. Gaila, neteko ragauti, nors man tiko ir patiko ir tie keli, kuriuos išbandžiau.

      Ką jau čia apie Baeckerei berašyt, ten gali įeit ir neišeit :) :)

      Panaikinti
  2. Man atrodo dėl to, kad Lietuvoj visai kitoks gyvenimo ritmas. Žmonės mėgsta pasėdėti kavinėse, jiems svarbi aplinka. O dideliuose miestuose žmonės dažnai skuba ir tik greit kažkuo užkemša skrandį. Aš džiaugiuosi, kad Londone vis didėja sveiko greito maisto pasiūla, kaip alternatyva įvairiems kebams, sumuštiniams ir burgeriams.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Oi kaip nenorėčiau, kad tas skubėjimas taip įsiveržtų ir į mūsų gyvenimus.Greito maisto mada vienaip ar kitaip vistiek po truputį įsišaknyja ir Lietuvoje, nors vis vien nelabai įsivaizduoju tarkim lietuvio statybininko ar kelininko sakančio - na ką, pietums valgysim bulvytes fri is McDonaldo :) jei žmona neįdėjo kotletukų, tas žmogus eis į kavinukę/valgyklėlę kur tų kotletukų gaus :)

      Panaikinti